Pagrindinės Lermontovo dainų temos ir motyvai yra M. J.

Neįmanoma tikrai talentingų poetųrašyk toje pačioje temoje, tai pasakytina apie didžiulį šimtmečio rašytoją Mikhailą Jurievichą Lermontovą. Savo kūriniuose skaitytojas gali išgirsti šio didžiojo žmogaus išpažinimą, nes visi eilėraščiai yra asmeninės pasakojimai, kuriuos patyrė poetas, jose paslėpta jo siela ir jausmai. Pagrindinės Lermontovo lyrikos temos ir motyvai yra susiję su poeto vaidmeniu, žmonių likimu, daugybė eilėraščių skiriama tėvynei ir gamtai.

Michailas Jurijevičius tapo beveik vieninteliupasekėjų Puškinas, jis buvo sužavėti šio rašytojo, jo pilietybės, todėl po Aleksandro mirties nebijo išreikšti savo protestą prieš caro režimą ir didžiojo poeto paramą. Pagrindiniai motyvai lyrinis Lermontovo - tai vienatvė ir melancholija, nes jo talentas suklestėjo per kilnus revoliucijos, kai naujos kartos kovotojai dar nebuvo atėjusi sunaikinimo. Poetas visada tikėjo savo tautos galia, ir tai padėjo jam gyventi ir kurti.

Pagrindinės Lermontovo dainų temos yra neapykantaautokratija ir panieka jaunesnei kartai. Rašytojas savo amžininkams paniekino mąstymo siaurumą, inerciją. Net patys protingiausi, išsilavinę ir talentingi atstovai tos eros nežinojo, kuria kryptimi siųsti savo įgūdžius, todėl daugelis iš jų tapo "nereikalingi žmonės", abejingi viskam, kas vyksta prieš jų akis. Michailas net surengė civilių Vigilante teisingumą per savo amžininkų eilėraštyje "Dūmos".

Pagrindinės Lermontovo lyrikos koncepcijos temos ir motyvaiненавистный царский režimas. Poetas išreiškė savo pirmąjį protestą poezijoje "Poeto mirtis", kuriame jis ragina keršto dėl didžiojo rašytojo mirties, kurio mirtį apkaltina esamas režimas. Michailas Jurijevičius parodo savo požiūrį į pasaulietinius žmones, nekenčia šios imigracijos intrigos, šmeižto, švelnumo ir tuštumos.

Daugeliu atžvilgių yra pagrindinės dainų temos ir motyvaiLermontovas taip pat rūpinasi rašytojo senovės gimtiniu. Poemos "Borodinas", "Tėvynė" atskleidžia tikrąjį poeto požiūrį į savo šalį ir žmones. Michailas myli Rusijos specialiųjų meilę, nuoširdus ir tyras, savo jausmus, jis kontrastuoja klaidingą patriotizmą viršutinių klasių, kurios tik apdovanojimai, turtai ir titulai yra būtini. Poetu su ypatingu pasipriešinimu kalba apie gamtą, bet dar labiau jis žavisi paprastų valstiečių, šių darbuotojų akyse jo širdis pradeda džiaugsmingai įveikti, užpildyta linksmybių ir meilės.

Taip pat yra pagrindinės Lermontovo dainų temos ir motyvaisusiję su poeto tikslu, jo misija visuomenėje. Jie yra pilnai atskleisti eilėraščio "Pranašas" ir "Poeto". Autorius palygina poetas su durklu, taip teigdamas, kad žodis gali būti rimta ginklas. Bet bėda ta, kad XIX amžiuje, tai yra peilis virto aukso žaislas įdomus, ji yra visiškai nekenksmingas ir negarbingas.

Lermontovo eilėraščiai niekada nebuvo išgirstinevilties, jis nesilaikė likimo. Rašytojas turi ramybę, liūdesį, pavargusį žmogų kovoti, tačiau daugumoje darbų jaučiamas maištingas dvasia. Puikybė, muzikalumas ir filosofinis poezijos gylis pakėlė Lermontovą daugeliui talentingų XIX a. Poetų.